Apie mus

Rytis ir Diana

Nėra nieko pastovaus ką galime pasakyti apie save.

Mes esame labai skirtingi: Ryčio kelionė vyriška – apipinta sąmoningumu ir užsispyrimu, Dianos – moteriška – tai meilė kurią neša gyvenimo upė.

Mūsų dvi visiškai skirtingos gyvenimo patirtys susitiko tam, kad galėtumėme tai perteikti tau.

Diana:

„Mudviejų kelionė prasidėjo nuo šokių Bachata ir Kizomba. O vėliau mūsų širdis visiškai pasigrobė Zouk.

Mano šokiai prasidėjo nuo tautinių šokių, kuriuos šokau 3 metus, vėliau buvau panirusi į Hip-Hip, tuomet trumpą etapą bandžiau linijinius šokius, o tuomet atkeliavo Bachata ir Kizomba, Salsa Cubana, Baleto pagrindai, Pilvo šokis, Pole dancing ir Zouk.

Mus sujungė šokis. Pamenu, kai vieną pirmųjų kartų šokau su Ryčiu ir apsiverkiau iš tos stiprybės ir švelnumo viename ir begalinio atsivėrimo šokiui, kuris sklido iš jo. Tuomet supratau ir pajutau tikrą šokio prasmę. Ne žingsnelių ar kombinacijų šokyje esmė sukuria nuostabų šokį, o dviejų kūnų susikalbėjimas, pajutimas ir visiškas atsivėrimas tam, kas vyksta.

Man šokis tai visiška kūno ekstazė, išsilaisvinimas nuo įprastų minčių, tarsi kitas pasaulis, kuris gimsta susijungus vyro stiprybei, tvirtumui, atsivėrimui ir moters atsidavimui, įsiklausimui. Kai šokyje vyras pasirūpina moterimi ir ji gali tiesiog tekėti. Moteriai nereikia galvoti, o ji gali jaustis saugi ir atsipalaidavusi.

Man atrodo, jog visos merginos turėtų šokti, kad išlaisvintų savo moterišką energiją ir pajustų visišką savo kūno ekstazę, išlavintų savo moterišką kūną ir atvertų savo stiprybę.

O vyrams šokis tiesiog privalomas, kadangi čia, jie išmoksta pajusti moterį, o ne suprasti. Jie išmoksta vesti ir būti užtikrinti, pasitikintys savimi. Vyrai išmoksta atrasti balansą tarp savo stiprybės ir švelnumo.“

Rytis:

„Visada nuo pat vaikystės šokis man atrodė „įdomus reikalas“, tačiau miestelyje vaikinui šokti yra nevyriška ir gėda – teko palaukti… (Tai viena iš priežasčių kodėl norime daryti turą per Lietuvą ir atvežtį šokį į įvairiausias vietas su kiek kitokiu požiūriu)

Žmogus yra sukurtas būti kūrėju. Ką nors kurti yra geriausia saviraiška, tačiau aplinka ir visi „kiti“ tam prieštarauja ir pateikia įvairiausias įdėjas, kad tai „nevyriška“, „nesąmonė“, „kam to reikia“, „laiko gaišimas“, „iš šito neuždirbsi“, „gal kitą dieną“. Ir taip paklausius šių „kitų“ ištirpsta visos svajonės, kurios galbūt ir yra tai, kas suteiktų tau didžiausią gyvenimo laimę.

Atvykimas į Kauną buvo pirmasis žingsnelis savęs link: pradėjau groti gitara, dainuoti, šokti salsą ir nieko nebeklausyti ką apie tai galvoja kiti.

Taigi šokiai prasidėjo nuo salsos, kurių pradžioje man visiškai nesisekė. Buvo blogiau negu blogai. Buvau didelis medis kuriam nelabai pavyko ritmas ir žingsniai, tačiau širdyje buvo didelė aistra visą tai išmokti ir patirti šį šokį visomis spalvomis pačiam, o ne tik žiūrint į kitus ir pavydint. Ypač nuėjus į pirmą vakarėlį, kuriame žmogus šokantis 3 mėnesius atrodė kaip profas!

Dauguma merginų netikėjo manimi ir net nenorėjo šokti su manimi, tačiau aš nepasidaviau, širdis vistiek troško išmokti tai.

Po mėnesio savo „šokių karjeros“ pradėjau lankyti šokius 7 dienas per savaitę ir visas įmanomas salsos grupes ir mokyklas Kaune, kiek tik buvo ir kiek kas mane priėmė (savaitgaliais dažniausiai būdavo social vakarėliai).

Salsa man labai patiko, bet tik tol, kol neatsirado Kizomba. Įsimylėjau!

Taip jau buvo, kad ji patiko tik man ir dar porai žmonių ir niekas jos nenorėjo mokintis šokti ir ypač groti per vakarėlius, tad teko susirasti kur ją galėčiau išmokti – ir vieninteliai Kizombą šokantys mokytojai Lietuvoje buvo mokytojai Šarūnas ir Giedrė. Jie išmokė pajausti šokį ne per žingsnelius, o per širdį, per kontaktą su kitu žmogumi. Jie išmokė ir Bachatos. Tai mano antra meilė.

Po pusės metų pamokų jie pasiūlė tapti Kizombos ir Bachatos mokytoju Kaune kartu su mano šokių partnere. Taigi mokinti šokius pradėjau truputi drebančiom kojom, po 7-8 mėnesių mano „šokių karjeros“. Buvo baisu, smagu ir labai gera tuo pat metu – nuostabi patirtis!

Ir čia į mano pirmą pamoką atėjo Diana, kuri man tada visiškai nepatiko kaip moteris ir buvo tiesiog mano gabi mokinė, su kuria smagu šokti.

Taip mes susipažinom – valio! Tačiau džiaugtis vienas kitu pradėjom tik po 2 gerų metų. Atėjo laikas pradėti kelionę kartu ir staiga iš niekur užsimezgė begalo įdomus ir subtilus ryšys kuris tęsiasi iki pat šios dienos.

Mūsų kelionė kartu yra visiškai keista, bet tuo pačiu super nuostabi. Ypač po Zouk (kuris tapo mūsų abiejų didžiausia meile) ir Tantros atradimo.

Viską ką išgyvenam, viską ką patiriam esame priversti pasidalinti su kitais. Tai mums sukuria begalo didelę laimę. Negalim to laikyti viduje, tai turi išeiti į pasaulį ir tapti mūsų kūriniu.

Dėl to mūsų pamokose visa išgyventa patirtis persismelkia per kiekvieną pratimą ir judesį kurį darome kartu. Tai ryšys, kuris virsta jausmu įspraustu į šokio techniką.

Ir visa tai kasdien keičiasi. Keičiamės mes. Keičiasi mūsų šokių pamokos.

Kas buvo vakar jau nebėra šiandien ir rytoj bus dar kitaip.

Todėl mūsų pamokos visada skirtingos, nes mes patys nežinome kas ten nutiks. Gyvenimas plaukia, o mes plaukiame kartu su juo, šiuo atveju, kaip Rytis ir Diana.“